Sovietų Sąjunga

Sovietų monetos (rublis ir kapeikos) cirkuliavo nuo 1917 iki 1991 metų ir buvo vienintelė valiuta 15 šalių: Rusijoje, Ukrainoje, Gruzijoje, Baltarusijoje, Uzbekistane, Armėnijoje, Azerbaidžane, Kazachstane, Kirgizijoje, Moldovoje, Turkmėnistane, Tadžikistane, Latvijoje, Lietuvoje ir Estijoje. Po SSRS žlugimo sovietų rublis buvo naudojamas posovietinėse valstybėse (rublio zonoje) iki 1993 metų šiose šalyse: Kazachstane, Uzbekistane, Turkmėnistane, Moldovoje, Armėnijoje ir Gruzijoje.

TSRS atminimo monetos buvo išleistos TSRS nuo 1965 iki 1991 metų. Beveik kiekviena moneta buvo kaldinta naudojant proof monetų kaldinimo technologiją.

Garsūs simboliai ant komunistinių monetų yra kūjis ir pjautuvas. Monetos buvo kaldinamos Maskvoje ir Leningrade. 1961 metais vienas rublis (1 SUR) vertė 0,987412 gramo aukso, tačiau šis aukso keitimas niekada nebuvo prieinamas plačiajai visuomenei.

1980-aisiais vidutinis darbuotojo atlyginimas buvo mažesnis nei 100 rublių per mėnesį. Žemesnioji klasė gaudavo 60 rublių per mėnesį. Valytojas uždirbdavo 70 rublių, spynininkas 80 rublių, o geras mūrininkas galėjo uždirbti 150 rublių dirbdamas be atostogų.  

Vietinėse parduotuvėse nebuvo kur išleisti pinigų. Be kapitalizmo parduotuvės buvo tuščios, prekių pasirinkimas buvo menkas. Privatus verslas neegzistavo, o spekuliacija buvo baudžiama kalėjimu. Kartais vietinėse parduotuvėse buvo galima rasti trūkstamų prekių, pavyzdžiui, drabužių, pagamintų kitose komunistinėse šalyse, tokiose kaip Jugoslavija, Čekoslovakija ar Rytų Vokietija. 

Automobilis „Žiguli“ kainavo apie 5000 rublių ir reikėjo laukti eilėje dešimtmečius. Žmonės mokėjo 3000 - 7500 rublių už bet kurį naudotą automobilį, kad gautų jį greičiau. Laimingi asmenys galėjo parduoti naują automobilį 3 kartus brangiau, pavyzdžiui, už 15000 rublių. Jei 1986 m. norėjote gauti Wrangler džinsus, jie kainavo 180 - 200 rublių. Japonų radijo imtuvai kainavo 2000 - 4000 rublių. Importuotų prekių įsigijimas su mažomis algomis buvo itin brangus. 

Sovietų piliečiai negalėjo teisėtai turėti užsienio valiutos. Jei jie teisėtai gavo mokėjimą užsienio valiuta, buvo priversti ją konvertuoti į Vneshposyltorg čekius. Pavyzdžiui, jūrininkai juos gatvėje parduodavo už 10 - 25 rublius. Šiais čekiais buvo galima atsiskaityti Beryozka parduotuvėje, kur buvo importuojami tokie produktai kaip radijo imtuvai, džinsai, batai ir kiti kokybiški gaminiai, įskaitant importuotus gėrimus ir maistą.  

1988 metais rublis prarado savo perkamąją galią iki Sovietų Sąjungos žlugimo. Pavlovo reforma buvo paskutinė pinigų reforma, kuri pašalino iš apyvartos 50 ir 100 rublių banknotus, o žmonės galėjo šiuos banknotus keisti į naują valiutą per 3 dienas. Dauguma to nespėjo padaryti dėl apribojimų, todėl juos naudojo kaip tapetus lauko tualeto sienoms.